“<…> taip lengvai nemirštama. Pamatysi: tavo kūno alkis gyveni bus stipresnis už sielos troškulį mirti… Tuo įsitikinus gal net truputėlį nusivilsi savo jausmų stiprumu. IŠ MEILĖS JAU NEBEMIRŠTAMA. O paskui pamatysi, kad net ir neviltis praeina.”

“Amsterdame dar penkioliktam amžiuj ant vienos katedros buvo užkaltas užrašas: “Yra taip, kaip yra. Todėl negali būti kitaip.” Supratai? Yra taip, kaip yra. todėl negali būti kitaip. Užsirašyk sau virš lovos.”

“Tas žmogus tarsi iš naujo mane sukūrė. <…> Jis buvo visur – mano akyse, lūpose, odoje, plaukuose.”

“ištversi. Visos ištveria. Aš nežinau, ar yra toks dalykas, kurio moteris neištvertų. Kai kam atrodo, kad Dievas prakeikė moterų giminę. O yra priešingai. Jis mums davė jėgų viską išverti. Vyrai pavydi šitokios galios. Ir viską, ka tik pikto jie daro prieš moteris, jie daro genami aklo pavydo. Pastebėjai?”

“<…> nes net atsiskyrėlis dykumoj nėra labiau vienišas už rašantį žmogų.”

“Pamatai, kad tiesa yra tiesa, bet žodžiuose jos ne taip jau daug. <…> Būdama tiesoje, tu supranti, kas visuose žodžiuose visada yra truputis apgaulės.”

“Žmonės aiškina dangaus ir žemės veidą, o nepažįsta to, kas yra jų akivaizdoje, ir šios akimirkos nemoka patirti…”

“Vargas kūnui, kuris priklauso nuo sielos, vargas sielai, kuri priklauso nuo kūno.”

“Kas gi aš buvau ir kas gi aš esu? Aš buvau lyg maža mergaitė žaidžianti muštuką: bėgau per gyvenimą marga skepetaite užrištomis akimis ir kiekvieną, kas tik kelyje pasipainiodavo, glausdavau prie savęs,liesdavau, čiupinėdavau, glostydavau, mėgindama atspėti – o gal tai ir yra mano vienintelė meilė?! Tačiau – ne: nei tas raštų aiškintojas, nei tas piemuo, nei tas fariziejus, nei tas muitininkas, nei tas karys, nei tas prekiautojas, nei tas piešėjas, nei tas auksakalys, nei tas poetas… Ak, ne tas žmogus, nes tas, ir vėl – ne tas!”

“Vėliau mano santykiai ir su vadinamaisiais “kitais vyrais” virto kerštavimu visai jų giminei.”

“Nežinau ar yra kas stipresnio ir negailestingesnio už kūno atmintį!”

“Dieną gyvensim kaip visi žmonės, vaikščiosim sau gatvėmis, dirbsim savo darbus, ir niekas nežinos, kad mes turim tokias naktis, kokių jie net nesapnavo…”

“<…>mane nors kartą įdėmiai išklausęs ir pasistengęs suprasti… Jei tu būtum daugiau kalbėjęs apie save ir leidęs man tave išgirsti… Jei tu būtum tiesiog buvęs su manimi, o ne elgęsis kaip žmogus, kuris tuoj išvyks ir jau skubina į tarukinį… Jei tu būtum man nors kartais ką nors padovanojęs – kad ir obuolį ar geltoną klevo lapą…. Jei tu būtum man nors kartą dovanojęs rytą, nors kartą miegojęs su manimi visą naktį, o ne pašokęs tuoj pat po to, ką kažkodėl vadinai meile, apsirengęs, įsikandęs amžiną cigaretę ir išzvimbęs į savo avilį… Tu neišpildei nė vieno mano noro, nepatenkinai nė vieno lūkesčio, neišgirdai nė vieno prašymo. Gal Tu negalėjai šito padaryti? Dabar aš žinau, tu visai neprivalėjai šito daryti… Aš dabar suvokiau, kad esi visai kitoks žmogus ir neprivalai pasikeisti vien tam, kad aš būčiau laiminga… <…> Ne ne, tu neturi pasikeisti, kad patenkintum mano viltis, meilę ir tikėjimą… Tu taip pat neturi pasikeisti tam, kad aš patirčiau gyvenimo pilnatvę… Tu tikrai neturi pasikeisti vien todėl, kad aš gyvenčiau…”

“Bybius nupjaut šitiems išsigimėliams… Nupjaut, nupjaut… Nukąst! Pati savo dantimis nukandžiočiau! Išsivemčiau ir toliau kandžiočiau, išsivemčiau ir toliau kandžiočiau visiems šitiems prakeiktiems maršalams, pulkininkams, generolams, majorams…”

“Tu įsivaizduoji, kad mus valdo nepažįstamas, akiai nematomas pasaulis, kuris plyti anapus realybės – galingas, nuostabus, keliantis nerimą. Tikėjais, kad bausmė bus jo verta. Kad tave teis pats Dievas, o ne žmonės, ar ne? Bet Dievui mes nė kiek nerūpim. Iš jo aukštybių žiūrint visos mūsų nuodėmės ir nusikaltimai atrodo tokie maži, žmogiški, pernelyg žmogiški. Tu tikėjais fantastinių spalvų pritvinkusio pragaro, o viso labo dūsti šitoj skylėj, savo pačios išmatose. Tu laukei infernalinių kentėjimų, kuriuos apsakyti žmogaus žodžiai bejėgiai.  O tave tik vienas po kito išprievartaus kuopa kareivių. Ir įmes į laužą. Tik tiek… Mirtis nėra jokie vartai į anapus.  Nesvarbu kur – į Rojų, Pragarą ar Skaistyklą. Mirtimi viskas ir pasibaigia.”

“<…> kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia, jau svetimauja širdimi?”

“Niekada ne vėlu pradėti gyvenimą iš naujo”

“Savižudybė jokia savivalė. Mirtis nėra žmogaus valioje. Savižudžiai – tai tie, kuriuos mirtis pasiima jų pačių rankomis, nepajudinusi nė piršto.”

“<…> bet smalsumas buvo stipresnis už visus pasaulio draudimus.”

“<…> niekada nieko nereikia prašyti. Neprašyti žmogaus, juo labiau – Dievo. Neprašyti nei išmaldos, nei paslaugos, nei daikto, nei paguodos, užuojautos, supratimo ar kokio kito jausmo. Šiukštu neprašyti meilės! Ir dar.  Niekada nereikia laukti atpildo. Nei už gerus darbus, nei už patirtą sielvartą, nei už nuodėmes. Atpildo nesulauksi. Niekad. O nuo pat vaikystės visas mano gyvenimas yra chroniškas atlygio laukimas. Buvau ligi kraštų sklidina naivaus tikėjimo, kad pasauly egzistuoja kažkoks metafiznis teisingumas.”

K.K.