Jei aš būčiau Tu…

Jei aš būčiau Tu…

Jei aš būčiau Tu…

Laiškas Jam.

Sveikas, Brangusis,

Jei manęs kas paklaustų „Už ką Tu taip labai jį myli?“ – aš nežinočiau ką jiems atsakyt. Aš nežinau, kodėl kiekvienas rytas Tavo rankose, kiekviena naktis mūsų lovoje, kiekviena diena šalia Tavęs yra tokios ryškios ir didelės. Kai tuo tarpu dienos be Tavęs pilkos, nepastebimos, nereikšmingos. Aš nežinau, kodėl prasminga viskas, ką aš darau tampa tik tada, kai aš tai darau dėl Tavęs. Skaniausia kava – visada Tau, kvapniausias maistas – visada Tau, mano kūnas – visada Tau, mano mintys – visada apie Tave. Aš – Tau. Aš vėl gi nežinau, kodėl laikausi įsikibusi Tavęs taip, lyg po Tavęs jau nieko nebebus, nebebus manęs, gyvenimo – NIEKO. Tuščia. Aš Tavęs negaliu ištrint, išnaikint, išmest – Tu man visur esi. Tu man viskas.

Žinau, kad Tu niekada nebūsi toks „svajonių vyras“, kokį įsivaizduoja kiekviena jauna moteris šalia savęs, koks turi būti išsvajotas vaikų tėvas, gyvenimo partneris, draugas. Tu niekada nebūsi tobulas vaikinas, kuris supras, mylės ir gerbs. Tu niekada net ir nesistengei manęs suprast, Tu niekad gal nesistengei manęs mylėt, netroškai padaryt manęs laiminga, Tu niekad gal ir negerbei manęs, Tu niekada manęs nepaklausei, kaip aš jaučiuosi, Tu niekad nepasiūlei savo pagalbos, Tu niekad man nieko nedovanojai, niekada nespaudei manęs rankose verkiančios, Tu niekada net nepaklausei, apie ką aš svajoju, nejau Tu išties gali mane mylėt, jei Tu veikiausiai manęs nė nepažįsti. Tu nežinai, kodėl kartais aš verkiu, kai lyja, kai tyla spengia, kodėl man būna liūdna, kodėl kartais viskas sprogsta ir tada aš šaukiu. Ir baisiausia, kad Tu ir neprivalai to daryt, Tu neprivalai mylėt manęs, rūpintis, manim domėtis, gailėtis, gerbt. Čia aš pati susigalvojau, kad viskas taip turėtų būt ir gyvenu dabar siekdama priverst kitą žmogų gyvent taip, kaip jis nenori, elgtis taip, kaip jam nepatinka. O Tu juk neprivalai, neprivalai pasikeist vien tam, kad aš būčiau laiminga.

Man įdomu, apie ką Tu galvoji, kai būni vienas? Ar Tu mane bent kartais sapnuoji? Ar Tu bent kartais manęs išties ilgiesi? Ar Tau skauda, kai man skauda? Ar Tu džiaugiesi, jei aš laiminga? Ar Tu norėtum, kad aš būčiau Tavo vaikų mama? O apie ką Tu svajoji? O ko Tu nori? Nejau ir aš pas Tave to niekad neklausiau? Kodėl Tu kartais toks šaltas, niūrus ir nelaimingas? Kodėl Tu nekalbi, kodėl visada tyli ir nieko nesakai? Nesakai, kas blogai, nesakai, kodėl Tu pilnas pykčio, kodėl Tu nusivylęs, kodėl Tu taip niekuo nepasitiki. Kodėl Tu nedavei man progos Tavęs suprast? Mes taip dažnai kartu, Tu šalia manęs, užmiegi – pabundi, bet atrodo, kad Tavęs čia išvis nėra, kad mes abu kažkur kitur. Aš gyvenu savo susikurtam tobulam pasauly ir būna pamirštu, kad išties viskas netaip. O Tu gyveni – nežinau kur. Aš vis nesugebu suprast, ar tik aš viena sprendžiu čia tokias sudėtingas gyvenimiškas problemas, o Tu tiesiog gyveni. Mes gyvenam, dirbam, mylimės, pasikalbam retsykiais, patylim, pavakarojam. Ir Tau to gana. Sveikas, gyvas, pavalgęs ir viskas. Ko žmogui daugiau bereikia. Nejau išties? Nejau išties daugiau nieko nėra? Tai kam tada stengtis? Ne – aš netikiu, jei nieko nebūtų – neskaudėtų. Neskaudėtų, kai Tu manęs nematai, kai Tu manęs negirdi ir nepastebi, neskaudėtų, kai Tu toks tolimas, nepasiekiamas. Man nesinorėtų Tau padėt, Tavim patikėt.

Ir aš žinau, kad viskas anksčiau ar vėliau baigsis, tik nežinia kaip. Galbūt mes susituoksim ir gyvenism – pavalgę, apsirengę, gerai išsimiegoję, gražiuose namuose su dideliais langais, baltom kvepiančiom užuolaidom, porele laimingų vaikų, turbūt mes turėsim dar ir šunį ir gėlių darželį po langu, aš turėsiu didelę spintą aukštakulnių, o Tu gražų, naują automobilį ir viskas bus taip, kaip ir turi būti. Ir tai aš vadinsiu pabaiga, nors ir išsvajota. Nes Tu vis tiek manęs niekad ir nepaklausi, kodėl aš kartais verkiu, kai lyga. O aš vis dar verksiu. Ir tada jau niekad niekas manęs to nepaklaus, nes aš atrodysiu laiminga. Galbūt viskas baigsis kitaip, galbūt Tu vieną dieną išeisi su visam ir niekada pas mane negrįši ir aš nežinau, kas bus tada, galbūt aš mirsiu be Tavęs, galbūt sugrius visas mano pasaulis, nebeliks nieko… Ir vis tiek, jei lis – aš verksiu. Ir galbūt kas nors vieną rytą ateis ir paklaus, kodėl. Kodėl man taip liūdna, kai lyja…

Tu man visada buvai ir būsi viskas. Tu mano vienintelis – amžinai. Aš visą gyvenimą priklausysiu tik Tau. Bet svarstau, galbūt turėčiau palikti sau šansą papasakoti kam nors, kodėl lietus mane liūdina. Be Tavęs – aš dar turiu vilties. O su Tavim vilties seniai nėra.

Amžinai Tavo J.
P.S. Nepyk. Ir kai lyja – neverk. Aš amžinai Tave mylėsiu.

Ernestas Hemingvėjus – „Kam skambina varpai“

Ernestas Hemingvėjus – „Kam skambina varpai“

„Žmogau, jei dievas būtų, jis niekad nebūtų leidęs to, ką aš savo akimis esu regėjęs. Tegu anie turi dievą.“

“ ne bulius žmogų subado, o žmogus pats pasismeigia ant rago.“

„Seniau turėjom religiją, kitokių kvailysčių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia.“

„Saulė pakils aukščiau, ir liūdnumas išsisklaidys. JIs kaip migla.“

„O žinai, ir bjaurioje moteryje glūdi kažkoks jausmas, kuris apakina įsimylėjusį vyra. Tuo jausmu apakini jį, o drauge apanki ir pati. Paskui vieną dieną jis ūmai praregi ir pamato, kokia tu bjauri, ir tu pati pamatai, kokia jam atrodai bjauri, ir netenki sykiu ir vyro, ir to jausmo.“

„O gal bijai, tarė jis sau, kad nepaaiškėtų, jog to nebuvo, jog tai netiesa, jog tai nelyginint sapnas apie tai, kaip ateina filmuose matytos moterys ar tavo buvusios merginos ir guli su tavimi tame maiše ant pilkos aslos, ant šiaudų daržinėse, arklidėse, corrales ir cortijos, miškuose, garažuose, sunkvežimiuose, Ispanijos kalnuose? Visos jos ateidavo pas jį į maišą, jam užmigus ir būdavo daug meilesnės negu gyvenime. Gal ir dabar tas pats? Gal tu bijai paliesti ja, bijai įsitikinti, ar tai tiesa? Galbūt bijai ir tikriausiai viską tik įsivaizdavai ir susapnavai?“

„Ir anokia čia pagalba – klausytis ir tylėti“

„Paskui buvo sumaigytų viržių kvapas ir šiurkštūs stiebai jai po galva, ir skaisti saulė ant jos užmerktų vokų, ir visą gyvenimą jis prisimins jos kaklo išlinkimą ir jos galvą tarp viržių šaknų, ir lengvą virpėjimą jos lūpų, ir plastejimą blakstienų, kietai užspaustų prieš saulę ir prieš viską, ir nuo saulės, plieskiančios į užmerktas akis, ji regėjo vien raudonas, gelsvas, rusvas it auksas dėmes, ir viskas tos spalvos, viskas tos akinančios spalvos. Jam tai buvo tamsus tunelis, vedęs niekur, paskui niekur ir vėl niekur, dar kartą niekur ir amžinai niekur, alkūnėmis atsirėmęs žemės, grimzdo niekur, į tamsų nesibaigiantį niekur, atkakliai dar ir dar i paslaptingą niekur, šįkart ir amžinai niekur, dar kartą jau bejėgiškai ir vėl niekur, jau nebepakenčiamai dar ir dar, ir dar, ir niekur, ir staiga deginamai, svaiginamai visas niekur dingo, ir laikas sustojo, ir jie buvo vienas kito gleby, laikui sustojus, ir jis pajuto, kaip žemė pajudėjo ir nuplaukė iš po kojų“

„Tad jeigu likimas vietoj septynių dešimčių metų dovanos septynas dešimtis valandų, tai toji dovana – dabar mano rankose, ir laimė, kad aš tą žinau. Ir jeigu man nebėra skirta nei „ilgai“, nei „iki amžiaus pabaigos“, nei „nuo šiol“, o yra tik „dabar“, tai ką gi, reikia branginti šį „dabar“, ir man belieka tuo tik džiaugtis.“

„Nėra nieko daugiau, tik dabar. Nėra vakar dienos ir, aišku, nėra jokio rytojaus. Kokį amžių turi išgyventi, kad tą suprastum? Yra tik dabar, ir jeigu šis „dabar“ – tik dvi dienos, tai šios dvi dienos yra tavo gyvenimas, ir visko jame bus atitinkamai proporcingai. Štai kaip per dvi dienas išgyvenamas visas gyvenimas. Ir jeigu liausiesi dejuoti ir reikalauti to, ko niekad negausi, būsi išgyvenęs gerą gyvenimą. Geras gyvenimas matuojamas ne bibliniais laiko periodais.“

„Nesakau, kad tu kvailas. Tu tiesiog kurčias. O kurčias negirdi muzikos. Nė radijo negirdi. O jeigu negirdi, tai jam labai lengva pasakyti, kad tokių dalykų iš viso nėra.’

„Ką norėtum dabar užuosti? Saldžiąsias žoles, kuriomis indėnai iškloja savo pintines? Dūmuose rūkytą odą? Ar žamės kvapą pavasarį po lietaus? Ar kvapą jūros, kurį jauti, žengdamas garstyčiomis užžėlusiu Galisijos pajūriu? Ar salos vėją, pasitinkantį tave, kai tamsoje plauki Kubos link? JIs kvepia žydinčiais kaktusais, mimozom ir laukinėm vienuogėm. O gal labiau patiktų kvapas čirškinamo kumpio rytą, kai esi išalkęs? Kavos aromatas rytą? Kvapas prakąsto obuolio? Ar spaudžiamo sidro, ar šviežios, tik iš krosnies, duonos?“

„Mano širdis – tai tavo širdis. – Pajusk. Tu neturi kitos širdies, tik mano. – Nei kojų, nei rankų, nei kūno.“

„Blogas sapnas laukia progos išsipildyt“

„Negi nežinai, kad žudymas – blogis? Žinau. Ir vis tiek žudai? Taip. Ir tu vis dar tebesi absoliučiai įsitikinęs, kad tavo kova teisinga? Taip. Žudyti reikia, jei tai būtina, tačiau pateisinti žudymo nevalia. Jei pateisini žudymą, tada viskas neteisinga.“

„Mirtis jam buvo tuščias žodis, ir jis nei įsivaizdavo jos, nei bijojo. Užtat gyvenimas – tai javų laukas kalvos atšlaitėje, banguojąs vėjyje. Gyvenimas- tai vanagas, sklendžiąs dangumi. Gyvenimas – tai molinis ąsotis vandens po kūlės, kai stulpu stovi dulkės ir vėjas pusto pelus. Gyvenimas – arklys taro kojų ir karabinas skersai balną, ir kalva, slėnis, upokšnis, apaugęs medžiais, ir tolumoje dunksantys kalnai.“

„Paskui jiedu buvo kartu ir, judant laikrodžio rodyklei, kurios dabar nematė, abu žinojo, kad negali atsitikti nieko vienam, ko neatsitiktų antrajam, kad tai didžiausias dalykas, koks begali būti, kad tai viskas ir kad tai amžina: tai, kas buvo buvę ir yra dabar ir kas dar bus. Tai, ko jie galėjo neturėti, jie turi. Turi dabar ir praeityje, ir visados, ir dabar, ir dabar, ir dabar. O, dabar, dabar, dabar, vienintelis dabar, visagalis dabar, ir nėra kito dabar, vien tik tu dabar, ir dabar yra tavo pranašas. Dabar ir per amžius dabar. Tebūnie dabar, dabar, nes nėra kito dabar, vien tik dabar. Taip, dabar. Dabar nereikia nieko, tik dabar, nieko daugiau, tik šito dabar, ir kur esu aš, ir kur esi tu, ir kur antrasis iš mudviejų, ir neklausinėk kodėl, niekados neklausinėk, yra tik šitas dabar; ir tebūnie visados ir per amžius dabar, amžinai dabar, nes dabar amžinai vienas dabar; vienas, tik vienas dabar, nėra vieno katro, o yra vienas dabar, vienas, vienas, kuris dabar kyla, dabar sklendžia, dabar tolsta, dabar suka ratą, dabar skrieja, dabar tolyn, dabar dar toliau, o dabar dar toliau, ir dar, ir dar toliau; vienas ir vienas yra vienas, yra vienas yra vienas, yra vienas, vis dar vienas, vienas žemyn, vienas minkštai, vienas ilgesingai, vienas švelniai, vienas džiaugsmingai, vienas ištikimybėje, vienas su viltimi, vienas dabar alkūnėmis ant žemės, ant nukirstų, nugulėtų pušies šakelių, kvepiančių ūgliais ir naktimi; ir jau visiškai ant žemės dabar, ir netrukus jau brėkš rytas.“

Gera knyga. Hemingvėjus turi retą įtaigą. Sukurta šiek tiek absurdiška, gal net nereali situacija, įtraukia, prikausto ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Galbūt per drąsu sakyti nereali, to laikmečio žmogui turbūt tokia situacija atrodė normali, kasdieniška. Tačiau vienaip ar kitaip kūrinys pulsuoja vidiniais išgyvenimais, tokiais kuriuos mato ir jaučia tik „nekurtieji“. Patriotizmo, pasiaukojimo idėjos, kurios puikiai išryškintos Ispanijos partizaninio karo kontekste. Skaudžiai ir jautriai keliama reikiamybės žudyti problema. Ir, žinoma, graži, naivi ir bene tobula meilės istorija, su graudžia pabaiga. Labai patiko! „Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.“

~K.K.~

Jurga Ivanauskaitė – „Ragana ir Lietus“

Jurga Ivanauskaitė – „Ragana ir Lietus“

ragana ir lietus.preview

“<…> taip lengvai nemirštama. Pamatysi: tavo kūno alkis gyveni bus stipresnis už sielos troškulį mirti… Tuo įsitikinus gal net truputėlį nusivilsi savo jausmų stiprumu. IŠ MEILĖS JAU NEBEMIRŠTAMA. O paskui pamatysi, kad net ir neviltis praeina.”

“Amsterdame dar penkioliktam amžiuj ant vienos katedros buvo užkaltas užrašas: “Yra taip, kaip yra. Todėl negali būti kitaip.” Supratai? Yra taip, kaip yra. todėl negali būti kitaip. Užsirašyk sau virš lovos.”

“Tas žmogus tarsi iš naujo mane sukūrė. <…> Jis buvo visur – mano akyse, lūpose, odoje, plaukuose.”

“ištversi. Visos ištveria. Aš nežinau, ar yra toks dalykas, kurio moteris neištvertų. Kai kam atrodo, kad Dievas prakeikė moterų giminę. O yra priešingai. Jis mums davė jėgų viską išverti. Vyrai pavydi šitokios galios. Ir viską, ka tik pikto jie daro prieš moteris, jie daro genami aklo pavydo. Pastebėjai?”

“<…> nes net atsiskyrėlis dykumoj nėra labiau vienišas už rašantį žmogų.”

“Pamatai, kad tiesa yra tiesa, bet žodžiuose jos ne taip jau daug. <…> Būdama tiesoje, tu supranti, kas visuose žodžiuose visada yra truputis apgaulės.”

“Žmonės aiškina dangaus ir žemės veidą, o nepažįsta to, kas yra jų akivaizdoje, ir šios akimirkos nemoka patirti…”

“Vargas kūnui, kuris priklauso nuo sielos, vargas sielai, kuri priklauso nuo kūno.”

“Kas gi aš buvau ir kas gi aš esu? Aš buvau lyg maža mergaitė žaidžianti muštuką: bėgau per gyvenimą marga skepetaite užrištomis akimis ir kiekvieną, kas tik kelyje pasipainiodavo, glausdavau prie savęs,liesdavau, čiupinėdavau, glostydavau, mėgindama atspėti – o gal tai ir yra mano vienintelė meilė?! Tačiau – ne: nei tas raštų aiškintojas, nei tas piemuo, nei tas fariziejus, nei tas muitininkas, nei tas karys, nei tas prekiautojas, nei tas piešėjas, nei tas auksakalys, nei tas poetas… Ak, ne tas žmogus, nes tas, ir vėl – ne tas!”

“Vėliau mano santykiai ir su vadinamaisiais “kitais vyrais” virto kerštavimu visai jų giminei.”

“Nežinau ar yra kas stipresnio ir negailestingesnio už kūno atmintį!”

“Dieną gyvensim kaip visi žmonės, vaikščiosim sau gatvėmis, dirbsim savo darbus, ir niekas nežinos, kad mes turim tokias naktis, kokių jie net nesapnavo…”

“<…>mane nors kartą įdėmiai išklausęs ir pasistengęs suprasti… Jei tu būtum daugiau kalbėjęs apie save ir leidęs man tave išgirsti… Jei tu būtum tiesiog buvęs su manimi, o ne elgęsis kaip žmogus, kuris tuoj išvyks ir jau skubina į tarukinį… Jei tu būtum man nors kartais ką nors padovanojęs – kad ir obuolį ar geltoną klevo lapą…. Jei tu būtum man nors kartą dovanojęs rytą, nors kartą miegojęs su manimi visą naktį, o ne pašokęs tuoj pat po to, ką kažkodėl vadinai meile, apsirengęs, įsikandęs amžiną cigaretę ir išzvimbęs į savo avilį… Tu neišpildei nė vieno mano noro, nepatenkinai nė vieno lūkesčio, neišgirdai nė vieno prašymo. Gal Tu negalėjai šito padaryti? Dabar aš žinau, tu visai neprivalėjai šito daryti… Aš dabar suvokiau, kad esi visai kitoks žmogus ir neprivalai pasikeisti vien tam, kad aš būčiau laiminga… <…> Ne ne, tu neturi pasikeisti, kad patenkintum mano viltis, meilę ir tikėjimą… Tu taip pat neturi pasikeisti tam, kad aš patirčiau gyvenimo pilnatvę… Tu tikrai neturi pasikeisti vien todėl, kad aš gyvenčiau…”

“Bybius nupjaut šitiems išsigimėliams… Nupjaut, nupjaut… Nukąst! Pati savo dantimis nukandžiočiau! Išsivemčiau ir toliau kandžiočiau, išsivemčiau ir toliau kandžiočiau visiems šitiems prakeiktiems maršalams, pulkininkams, generolams, majorams…”

“Tu įsivaizduoji, kad mus valdo nepažįstamas, akiai nematomas pasaulis, kuris plyti anapus realybės – galingas, nuostabus, keliantis nerimą. Tikėjais, kad bausmė bus jo verta. Kad tave teis pats Dievas, o ne žmonės, ar ne? Bet Dievui mes nė kiek nerūpim. Iš jo aukštybių žiūrint visos mūsų nuodėmės ir nusikaltimai atrodo tokie maži, žmogiški, pernelyg žmogiški. Tu tikėjais fantastinių spalvų pritvinkusio pragaro, o viso labo dūsti šitoj skylėj, savo pačios išmatose. Tu laukei infernalinių kentėjimų, kuriuos apsakyti žmogaus žodžiai bejėgiai.  O tave tik vienas po kito išprievartaus kuopa kareivių. Ir įmes į laužą. Tik tiek… Mirtis nėra jokie vartai į anapus.  Nesvarbu kur – į Rojų, Pragarą ar Skaistyklą. Mirtimi viskas ir pasibaigia.”

“<…> kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia, jau svetimauja širdimi?”

“Niekada ne vėlu pradėti gyvenimą iš naujo”

“Savižudybė jokia savivalė. Mirtis nėra žmogaus valioje. Savižudžiai – tai tie, kuriuos mirtis pasiima jų pačių rankomis, nepajudinusi nė piršto.”

“<…> bet smalsumas buvo stipresnis už visus pasaulio draudimus.”

“<…> niekada nieko nereikia prašyti. Neprašyti žmogaus, juo labiau – Dievo. Neprašyti nei išmaldos, nei paslaugos, nei daikto, nei paguodos, užuojautos, supratimo ar kokio kito jausmo. Šiukštu neprašyti meilės! Ir dar.  Niekada nereikia laukti atpildo. Nei už gerus darbus, nei už patirtą sielvartą, nei už nuodėmes. Atpildo nesulauksi. Niekad. O nuo pat vaikystės visas mano gyvenimas yra chroniškas atlygio laukimas. Buvau ligi kraštų sklidina naivaus tikėjimo, kad pasauly egzistuoja kažkoks metafiznis teisingumas.”

K.K.